Po žaibo ir griaustinio ore pasklinda labai gaivus kvapas ir mes jaučiame, kaip lengva kvėpuoti, koks tyras oras, norisi jo įkvėpti dar ir dar. Tai mes užuodžiame ozoną, net kai jo kiekis ore būna labai mažas (tik 0,001-0,01 mg/m3). Ir tas nedidelis ozono kiekis naikina virusus, kenksmingus cheminius junginius, suteikia gaivos ir puikų aromatą visai planetai.
Deguonies molekulės susideda iš dviejų O2 atomų. Elektros srovė, tekanti per katodą arba Saulė, ultravioletinių spindulių įtakoje, deguonį paverčia ozonu – O3. Skildamas ozonas (O3) atpalaiduoja trečią deguonies atomą ir tas laisvas atomas tampa aktyviu. Pastarasis oksiduoja tai, ką mes vadiname vienu žodžiu – tarša (įvairius pavojingus sveikatai junginius, patologinius mikroorganizmus).
Biologinis ozono poveikis susijęs su tuo, kad būdamas labai aktyvus jis jungiasi su įvairiais biologiniais objektais, tame tarpe ir įvairiomis ląstelės struktūromis. Kai kas bijo ozono, nes neturi žinių apie medicininį ozoną ir nežino, kad gydymui naudojamos terapinės dozės yra nekenksmingos. Kai mes suleidžiame pacientui ozono-deguonies mišinio, jis nejaučia jokio diskomforto. Leidžiant ozono mišinius po oda, pavyzdžiui, grožio procedūrų metu, gydant nuo celiulito, spuogų ar raukšlių išlyginimui, pacientas nejaučia jokio skausmo. Kodėl ozonas suteikia sveikatos? Nesočiosios rūgštys pasižymi taip vadinamais dvigubais ryšiais. Jungiantis su ozonu jos sudaro organinius junginius – ozonidus, kurie turi antivirusinį, antibakterinį, antigrybelinį poveikį. Specialistai žino, kad lipidai ir baltymai sudaro ląstelės membraną, o štai tie ozonidai pagerina, aktyvina medžiagų apykaitos procesus pačioje ląstelėje. Koks ozono antibakterinis, antivirusinis ir priešgrybelinis poveikis? Mikrobo membrana – skirtingai nuo mūsų ląstelių membranos, po sąveikos su ozonu suyra, nes jų membranos neatsparios deguoniui. Tuo tarpu deguonis mūsų ląstelėms – gyvybiškai svarbus. Infekuotos virusais ląstelės ozonidų poveikyje smarkiai sumažina tam tikrų fermentų, kurie dalyvauja viruso baltymų sintezėje, aktyvumą. O tai reiškia, kad virusas nusilpsta ir žūsta.
Medicinos tikslais ozonas pradėtas naudoti per Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo atrasta, kad ozonas yra puiki dezinfekavimo priemonė, juo buvo gydomos įvairios pūliuojančios, užkrėstos mikrobais žaizdos.
Gydymo tikslams ozonas buvo pradėtas naudoti gana neseniai. JAV sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis ozonas sunaikina 99,9992% patogeninių mikrobų. Daugiau kaip 7000 Vokietijos gydytojų gydo įvairiausias ligas ozonu.
Šioms ligoms gydyti ozonas yra naudojamas daugiau kaip 40 metų. Taikant įvairius ozonoterapijos metodus ozonu gydomi širdies stenokardiniai priepuoliai, ritmo sutrikimai, širdies ir galvos smegenų infarktai, padidintas AKS, širdies nepakankamumas, padidintas cholesterolio kiekis, aterosklerozė ir kitos ligos, kurios atsiranda dėl sutrikusios kraujotakos. Ozonas pagerina deguonies atsipalaidavimą iš ląstelių, pagerina kraujotaką, didina ligonio fizinį aktyvumą. Pastebėta, kad po ozonoterapijos kurso (6 – 8 procedūrų) fizinis aktyvumas padidėja 8 – 12%, ypač pagerėja širdies darbas fizinio krūvio metu, sumažėja tachikardija. Gydant stenokardinius širdies skausmus Kuboje ozonoterapija taikoma kaip įprastinis gydymo būdas jau daug metų. Pacientams žymiai suretėja stenokardinių skausmų priepuolai, o kartais net išnyksta, sumažėja dusulys, jie jaučiasi energingesni ir stipresni, gali atlikti didesnį fizinį krūvį. Ozonas, aktyvindamas raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus), pagerina jų metabolizmą, todėl daugiau išsiskiria adenozintrifosfato (ATF – tai organizmo energija) ir daugiau deguonies patenka į žmogaus audinius. Ypač tai svarbu tiems pacientams, kurių audiniai ilgą laiką stokojo deguonies dėl vienokių ar kitokių priežasčių (sergant širdies, plaučių ligomis, cukriniu diabetu ir kt.).
Ozonas keičia kraujo struktūrą ir gerina jo tekėjimą venomis ir arterijomis. Jo dėka pakinta eritrocitų membranos elektrinis krūvis, todėl nebesusidaro vadinamieji “monetiniai stulpeliai”, kurie gali užkimšti smulkias kraujagysles, tuo pačiu padidėja eritrocitų lankstumas ir elastiškumas, jie geriau prateka pro smulkiąsias ar aterosklerozės pažeistas kraujagysles. Šio poveikio pasekoje širdis, smegenys ir kiti gyvybiškai svarbūs organai geriau aprūpinami deguonimi, pagerėja jų veikla.
Anglijos gydytojai pastebėjo, kad nedidelės ozono dozės mažina trombocitų agregaciją (sulipimą), dėl ko kraujas tampa skystesnis, nebereikia vartoti kraują skystinančių medikamentų, kurie turi žalojantį poveikį virškinamąjam traktui. Tokią pačią išvadą patvirtino ir JAV mokslininkai.
Ozonas kraujyje oksiduoja riebalines medžiagas, kurios prilipusios prie arterijų sienelių skverbiasi į jas ir sudaro aterosklerotinę plokštelę. Ozonoterapinio poveikio dėka šie riebalai tirpinami, mažėja riebalinės plokštelės, stabdomas aterosklerozės vystymąsis ir gerinamas kraujagyslės elastiškumas, o tuo pačiu ir kraujotaka jomis.
Ozonas aktyvina labai svarbius fermentus, tokius kaip gliutationperoksidazę, katalazę ir superoksidismutazę. Šie fermentai naikina organizme susidariusius laisvuosius radikalus, kurių perteklius skatina širdies ligų ir kitų kraujotakos sutrikimų vystymąsį bei vėžinių ląstelių atsiradimą.
Šiai dienai yra pakankamai įrodančių faktų, kad ozonoterapija puikiai tinka širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti. Šios ligos dažniausiai sukelia mirtingumą ir invalidumą lyginant su kitomis, todėl ozonoterapija gali apsaugoti pacientus taikant ją ne tik gydymo tikslu, bet ir profilaktiškai.
Ozonoterapija pasižymi dideliu efektyvumu gydant įvairias uždegimines virškinamojo trakto ligas, tokias kaip skrandžio, tulžies pūslės, storojo žarnyno. Ozonas pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, organizmo imuninės sistemos stiprinimu, kraujotakos gerinimu, nuskausminamuoju poveikiu. Be to ozonas veikia bakteriocidiškai, todėl yra skiriamas Helicobakter pylori (bakterija, gyvenanti skrandyje, dvylikapirštėje žarnoje) naikinimui kartu su kitais medikamentais ir monoterapijai. Ši bakterija ypač dažnai randama sergant dvylikapirštės žarnos opalige (96%), skrandžio opalige (75%), skrandžio vėžio atveju (50%). Sergant atrofiniu gastritu (kai nustatoma skrandžio gleivinės išplonėjimas) ir esant H. pylori, ypač svarbu naikinti bakteriją, nes gali išsivystyti skrandžio vėžys. Rekomenduojama vartoti ozonuotą aliejų ar vandenį (gerti), skiriama didžioji autohemoterapija (DAHT), ozonuoto fiziologinio tirpalo intraveninė infuzija (OFT), mažoji autohemoterapija (MAHT), ozono-deguonies mišinio insufliacijos į tiesiąją žarną.
Hepatitas – tai uždegiminė kepenų liga, kurią gali sukelti įvairūs faktoriai: alkoholis, medikamentai, chemikalai, virusai, nutukimas ar kt. Pirmiausia turi būti nutrauktas kepenis žalojantis faktorius, mažinamas nutukimas. Ozonoterapija teigiamai veikia pagerindama kepenų kraujotaką, suaktyvindama kepenų ląstelių veiklą, dėl to mažėja toksinų, gerėja baltymų gamyba ir kitos kepenų funkcijos. Jei hepatitą sukėlė B ar C virusas, ozonas veikdamas virusocidiškai stabdo viruso dauginimąsi, o tuo pačiu mažina viruso žalojantį poveikį kepenų ląstelėms. Lėtinės uždegiminės storojo žarnyno ligos – tai įvairūs kolitai (mikroskopiniai, kolageniniai, opiniai), Krono liga, taip pat gydomos ozonu. Ligos paūmėjimo metu ozonoterapija derinama su konservatyviu (medikamentiniu) gydymu, o remisijos palaikymui-kaip monoterapija. Ozonas, veikdamas priešuždegimiškai, mažina uždegimą žarnos gleivinėje, stimuliuoja imuninę sistemą, pailgėja remisijos (pasveikimo) trukmė, ligos paūmėjimai būna lengvesnės formos, trumpiau tęsiasi. Labai dažnai chronišką kolitą lydi disbakteriozė. Ozonas normalizuoja žarnyno mikrobinę pusiausvyrą, nesukelia nepageidaujamo poveikio normaliai žarnyno florai. Taikoma DAHT, OFT, MAHT, ozono-deguonies mišinio insufliacijos į tiesiąją žarną. Papildomai skiriama gerti ozonuoto aliejaus. Ozonoterapija pasižymi dideliu efektyvumu gydant disbakteriozę, antibiotikų sukeltus viduriavimus ir kitas infekcines žarnyno ligas. Ozono poveikyje normalizuojama mikrobinė pusiausvyra žarnyne. Jei ligonio išmatose randami parazitai (askaridės, spalinukės, pirmuonys ir kt. ar jų kiaušinėliai), ypač tinka gerti ozonuotą aliejų, taikyti ozono-deguonies mišinio insufliacijas į tiesiąją žarną.
Ozono poveikyje eritrocitai turi daugiau deguonies, tampa lankstesni, gali praeiti per smulkiausias kraujagysles ir nunešti deguonį ten, kur jo trūksta. Todėl pagerėja kraujotaka, sumažėja deguonies trūkumas, gerėja žmogaus savijauta.
Dėl šio ozono poveikio jis yra taikomas gydant ligonius, sergančius lėtine galvos smegenų išemija, esant galvos smegenų kraujotakos sutrikimams, po išeminio galvos smegenų infarkto liekamiesiems padariniams gydyti, migrenos gydymui, galvos svaigimo mažinimui.
Ozonas pasižymi nuskausminamuoju poveikiu (oksiduoja algopeptidus, pašalina nervinių šaknelių išemiją, blokuoja prostaglandinų sintezę). Todėl ozonas sėkmingai taikomas gydant stuburo osteochondrozę, nugarinių nervų ligas, įvairias neuralgijas, polineuropatijas.
Ozono poveikyje skystėja kraujas, todėl jis veikia kaip antiagregantas, apsaugo nuo krešuliukų susidarymo kraujyje, neužkemšamos smulkiosios kraujagyslės, pagerėja kraujotaka .
Ozonas gali būti leidžiamas į skausmingus taškus, lašinamas į veną ( ozonuotas fiziologinis tirpalas ar ozonuotas paties paciento kraujas), taikomos rektalinės insufliacijos.
Cukrinis diabetas yra viena iš dažniausiai ozonu gydomų ligų, kadangi gydymo efektas didžiausias. Ozonas padidina ląstelių membranų pralaidumą gliukozei, dėl to sumažėja gliukozės kiekis kraujyje, o padidėja audiniuose. Pastebėta, kad po ozonoterapijos kurso gliukozės kiekis kraujyje sumažėja iki 26%, todėl kai kuriems ligoniams galima ir reikia sumažinti insulinio ar kitų priešdiabetinių vaistų dozes. Dėl pagerėjusios kraujotakos ir audinių aprūpinimo deguonimi, pagerėja inkstų veikla, regėjimas, trofinių opų kojose gijimas. Tai pat pastebėta, kad ligoniams sumažėja ir cholesterolio, šlapalo bei fibrinogeno kiekis kraujyje. Toks efektas išlieka apie pusmetį, todėl reikia palaikomojo gydymo ozonu.
Pagrindiniai bronchinės astmos gydymo principai yra slopinti virusinę ir bakterinę infekciją, aktyvinti imuninę sistemą, mažinti hipoksiją ( deguonies trūkumą),bronchospazmus ir alergines reakcijas. Ozonoterapija būtent ir veikia šiose srityse. Ozonas turi savybę nutraukti bronchospazmus, kadangi jis veikia į bronchų lygiuosius raumenis atpalaiduodamas NO radikalą, kurio poveikyje lygieji raumenys atsipalaiduoja, spazmas išnyksta. Ozonas sumažina audinių hipoksiją, kuri visada lydi sergančiuosius bronchine astma. Stimuliuodamas imuninę sistemą, ozonas sumažina uždegiminius procesus bronchų gleivinėje, sumažina biologiškai aktyvių medžiagų išsiskyrimą, todėl sumažėja bronchospazminių reakcijų.
Ozonoterapija naudinga ir ligoniams, sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga, lėtiniu bronchitu.
Vėžio gydymas ozonu yra viena iš labiausiai ginčytinų temų. Dauguma ligonių pradeda gydymąsi ozonu, kai jau nebepadeda kiti gydymo metodai. Tačiau tada jau būna per vėlu, nes liga žymiai pažengusi ir įsisenėjusi.
Pirmieji šioje srityje pradėjo dirbti mokslininkai JAV. Jau 1980 metais buvo skelbiami pirmieji straipsniai apie teigiamą gydymo efektą ozonu pelėms, sergančioms pieno liaukų karcinoma . Vašingtono universiteto gydytojai nustatė, kad 8 dienas veikiant ozonu vėžines ląsteles, paimtas iš plaučių, krūtų ir gimdos, jų augimas buvo pristabdytas, o sveikų ląstelių vystymuisi įtakos neturėjo. Tai paaiškinama tuo, kad vėžinės ląstelės nesugeba atlaikyti ozono sukeliamo oksidacinio poveikio. Pirmasis su žmonėmis pradėjo dirbti vokiečių chirurgas Jochim Varro. 1983 metais jo paskelbtų darbų rezultatai apstulbino visą pasaulį. Jis teigė, kad vėžio atsiradimui turi įtakos ne virusai ar bakterijos, o pačiame organizme dėl metabolizmo sutrikimų atsiradusios ir susvetimėjusios (suvėžėjusios) ląstelės.
Gydant ligonius ozonu pastebėta, kad:
sumažėja spindulinio ar cheminio gydymo pašalinis veikimas, ligoniai geriau jaučiasi;
vėliau recidyvuoja (atgyja) vėžys ar atitolinamas metastazavimo (išsisėjimo) į kitus organus laikas;
prailgėja išgyvenamumas ir geresnė prognozė net tiems ligoniams, kurie jau nebeoperuotini, kurie nepakelia spindulinio ar cheminio gydymo dėl jų pašalinio veikimo;
dauguma ligonių po operacinio ar kito gydymo taikant ozonoterapiją gretai atgauna jėgas, gali grįžti prie įprastinio darbo ir gyvenimo režimo.
Kubos ir Europos tyrinėtojai nuo 1990 metų naudoja ozonoterapiją kaip papildomą gydymo priemonę šalia tradicinio vėžio gydymo. Kubos ozono centro mokslininkai bendradarbiaudami su ligoninių gydytojais taikė ozono rektalines insufliacijas pacientams sergantiems prostatos vėžiu, kurie tuo pačiu metu buvo gydomi cheminiais vaistais ir šešias savaites spinduline terapija. Tiems, kurie nebuvo gydomi ozonu, 84% pacientų stebėti pašaliniai reiškiniai (spindulinis dermatitas, cistitas ir proktitas), o „ozono“ grupės pacientams tik 52%. Po mėnesio, baigus gydymą, ozonu negydomiems ligoniams prostatos specifinis antigenas sumažėjo iki 10mg/ml 52%, o gydytiems ozonu – 92%.
Gydytojai akušeriai-ginekologai iš Nižnij Novgorod Medicinos akademijos ozonu gydė moteris, sergančias kiaušidžių vėžiu ir vartojančias cheminį vaistą. Pastebėta, kad tos moterys, kurioms buvo taikyta ozonoterapija, jautėsi žymiai geriau, mažiau pykino ir vėmė, geriau miegojo, pagerėjo apetitas. Be to šioms moterims nustatytas humoralinį imunitetą stiprinantis poveikis, suaktyvėjusi apsauginė sistema. Ispanijos gydytojai gavo labai gerus rezultatus gydant ozonu spindulinį cistitą – kraujavimas iš šlapimo pūslės sustojo. Italų gydytojas Velio Boči nustatė, kad vėžinės ląstelės, skirtingai nei sveikosios, bujoja hipoksinėje (mažai deguonies turinčioje) aplinkoje. Todėl gydymas ozonu, kurio metu audiniai gauna padidintą kiekį deguonies, kontroliuoja bei pristabdo vėžio vystymąsį bei augimą.
Nors daug gerų rezultatų pasiekta taikant ozonoterapiją sergantiems vėžiu ir įrodytas ozono teigiamas efektas, vis tik dauguma tradicinės medicinos gydytojų į tai žiūri skeptiškai. Velio Boči teigia, kad sunkiai sergantiems ligoniams tikrai jau nebegali padėti joks gydymas, tačiau esant galimybei, jis rekomenduoja taikyti ozonoterapiją pačioje gydymo pradžioje kartu su kitais gydymo metodais. Gydytojas įsitikinęs, kad dauguma pacientų turėtų geresnius gydymo rezultatus, ir apgailestauja, kad onkologai jam niekada neleido atlikti tyrimų. Daugumoje Europos šalių ozonoterapija sėkmingai taikoma gydant vėžį ir dešimtys tūkstančių ligonių pagerėja ar net pasveiksta, o šimtai amerikiečių pradeda pripažinti teigiamą ozono poveikį gydant vėžiu sergančius pacientus.
Šiuolaikinė medicina daugiau dėmesio skiria ligų gydymui nei stiprios sveikatos palaikymui. Progresyvių idėjų šalininkai įsitikinę, kad trumpalaikiai ozonoterapijos kursai sustiprina apsaugines organizmo funkcijas, kurių dėka žmogaus organizmas sėkmingai kovoja su virusinėmis, bakterinėmis ar grybelinėmis ligomis, su degeneraciniais susirgimais tokiais kaip artritas, širdies ligos, diabetas. Žmogus mėgaujasi ilgesniu, kokybiškesniu ir sveikesniu gyvenimu. Profilaktika kainuoja mažiau, o ligų gydymas yra brangus, varginantis ir ne visada pilnai pasveikstama.
Stimuliuoja kapiliarinę kraujotaką, aktyvina angiogenezę (smukiųjų kraujagyslių formavimąsį). Todėl apsaugo nuo kapiliarų tankio sumažėjimo, raumenų masės nykimo, kolageno odoje mažėjimo, odos raukšlėjimosi.
Gerina audinių metabolizmą, aktyvina antioksidantiniu fermentus, stiprina antioksidacinę apsaugą.
Stimuliuoja azoto oksido išsiskyrimą
Reguliuoja kraujagyslių tonusą
Kad žmogus galėtų išgyventi, jis turi pastoviai savo organizmą papildyti deguonimi. Deguonis dalyvauja įvairiose cheminėse organizmo reakcijose ir taip gaminama energija. Dėka deguonies organizmas gali gyventi, judėti, mąstyti. Jo trūkstant žmogus jaučia nuovargį, pablogėja mąstymas, atmintis, susilpnėja imuninė sistema, susergama įvairiomis ligomis, vėžiu, greitėja senėjimo procesai. Deguonis dalyvauja įvairiuose žmogaus organizme vykstančiuose oksidacijos procesuose: sudeginama gliukozė ir paverčiama energija, apsaugomas organizmas nuo bakterijų, virusų, grybelių, parazitų, išardomos toksinės ląstelės ir pašalinamos iš organizmo.
1996 metais Nobelio premijos laureatas gydytojas Otto Varburg nustatė, kad vėžys išsivysto dėl deguonies trūkumo ląstelėse.
Mes kvėpuojame užterštu oru (nikotinas, automobilių bei pramonės išmetamosios dujos, šiukšlių deginimas), kuriame yra sumažintas deguonies kiekis. Mes valgome vitaminų netekusius produktus (perdirbtus, konservuotus, kulinariškai apdorotus), kuriuose taip pat sumažintas deguonies kiekis. Mes neteisingai netgi kvėpuojame (negiliai įkvepiame, nepilnai iškvepiame) ir vėl gauname nepakankamai deguonies. Įkvėpus deguonies, vyksta oksigenacija – deguonies įsotinimas (plaučiuose kraujas įsotinamas deguonimi). Jei organizme oksigenacija susilpnėja, sumažėja gebėjimas efektyviai pašalinti toksinus iš organizmo, nusilpsta imuninė sistema, žmogus suserga įvairiomis ligomis, progresuoja senatvė.Ozonas pasižymi labai stipriomis oksigenacinėmis savybėmis ir gali papildyti deguonies kiekius organizme.
Laisvasis radikalas – tai bet kokia molekulė, turinti neporinį elektroną. Ji ieško kitos neporinį elektroną turinčios molekulės ir su ja susijungia. Šis laisvasis radikalas gali „pavogti“ elektroną iš stabilios molekulės, kuri jau tampa laisvuoju radikalu. Organizme tai vyksta pastoviai grandinine reakcija, dėl to gali būti pakentos ląstelės, jos gali mutuoti. Laisvuosius radikalus organizmas gamina pats tam, kad jie papildytų ląsteles energija, naikintų bakterijas, virusus, grybelius, reguliuotų hormonų veiklą. Laisvųjų radikalų yra ir mus supančioje aplinkoje: užterštame ore, maisto papilduose, pesticiduose, dėl radiacijos poveikio jų susidaro rentgenologinių tyrimų metu, lėktuvuose.
Laisvieji radikalai pradeda kenkti tada, kai jų susikaupia per didelis kiekis organizme. Dėl to vystosi degeneracinės ligos, tokios kaip aterosklerozė, vėžys, katarakta, cukrinis diabetas, alergijos, psichikos sutrikimai, artritai. Jų perteklius aktyvina senėjimo procesus, slopina imuninę sistemą.
Laisvieji radikalai žmogaus organizmui yra naudingi todėl, kad jie oksiduoja organizme esančias kenksmingas medžiagas, kurios atsiranda jame kvėpuojant užterštą orą, valgant užterštą maistą, pasigamina streso metu, esant padidėjusiai radiacijai. Ozonas, naudojamas terapinėmis dozėmis, gamina reikalingą kiekį laisvųjų radikalų.
Antioksidantai – tai fermentai, kurie saugo ląsteles nuo laisvųjų radikalų, paverčia juos nekenksmingomis medžiagomis pvz.: deguonimi ir vandeniu. Maistiniai antioksidantai yra vitaminas A, E ir C, mikroelementai – cinkas ir selenas. Vitaminas C veikia vandeninėje ląstelės terpėje, susijungia su laisvaisiais radikalais ir pašalina juos per inkstus su šlapimu, o vitaminai A ir E veikia ląstelių membranose, įsiterpdami į jas ir neleisdami tai padaryti laisviesiems radikalams.
Ozonas, patekęs į žmogaus organizmą, stiprina jame vykstančius oksidacinius procesus, o gydymas ozonu vadinamas oksidacine terapija ar deguonies terapija. Ozonas – tai labai aktyvi deguonies forma. Kraujyje jis jungiasi su kraujo ir kitomis organizmo skysčių ląstelėmis, pavirsdamas ozonidais, stimuliuoja antioksidantų gamybą. Ozonidai jungiasi prie eritrocitų, kurie neša deguonį į audinių ląsteles, todėl pagerėja deguonies pasisavinimas audiniuose. Ozonidai jungiasi prie leukocitų, kurie atsakingi už infekcijų slopinimą, todėl stimuliuojama imuninė sistema. O prisijungę prie kitų kraujo elementų, stimuliuoja augimo faktorių, dėl kurių vyksta ląstelių atsinaujinimas, dalijimasis ir augimas.
Ozonoterapija greitina deguonies metabolizmą (pasisavinimą) ir stimuliuoja deguonies atomų pernešimą iš kraujo į ląsteles. Padidėjus deguonies kiekiui, sergamumas įvairiomis ligomis mažėja, sunaikinami mikroorganizmai, bakterijos, virusai, grybeliai kartu su pažeistomis audinių ląstelėmis. Sveikos ląstelės geriau dauginasi, stiprėja imuninė sistema, gerėja bendra organizmo būklė. Ozonas vartojamas terapinėmis nustatytomis dozėmis yra visiškai nepavojingas. Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad iš 5 000 000 gydytų ozonu žmonių pašalinis efektas buvo stebėtas tik 0,0007%.
Ozonas į žmogaus organizmą gali būti įvedamas intraveniškai su fiziologiniu tirpalu ar jo paties krauju, per burną geriant ozonuotą vandenį ar aliejų, per tiesiąją žarną, per paodį.Ozonoterapija naudojama gydyti įvairiausioms ligoms, tokioms kaip širdies ir kraujagyslių sistemos, plaučių, viškinamojo trakto, infekcinėms ligoms ir būklėms, kai nusilpusi imuninė sistema. Ozonoterapija gali būti taikoma kaip pagrindinis gydymas (monoterapija), kaip papildomas prie tradicinių gydymo metodų (chirurgija, chemoterapija, cheminiai vaistai) ir kaip pagalbinis gydymas kartu su kitomis netradicinėmis gydymo priemonėmis (akupunktūra, fitoterapija ir kt.).
Stimuliuoja baltųjų kraujo kūnelių gamybą, kurie reikalingi kovojant su infekcijomis (bakterijomis, grybeliais, parazitais).
Veikia virusocidiškai (padaro virusus neveiksmingais, stabdo jų dauginimąsi).
Sustiprina deguonies jungtį su hemoglobinu ir stimuliuoja deguonies pernešimą iš kraujo į audinių ląsteles ir jo atidavimą audinių ląstelėms.
Stabdo auglių augimą.
Oksiduoja naftos produktus susikaupusius organizme.
Keičia eritrocitų membranos savybes, todėl eritrocitas tampa lankstesnis ir gali prisitaikyti prie kapiliaro dydžio ir pro jį „pralįsti“ bei nunešti deguonį audiniams.
Aktyvina interferono ir auglio nekrozės faktoriaus gamybą, mažėja rizika susirgti infekcinėmis bei vėžinėmis ligomis.
Sustiprina medžiagų apykaitos procesus, skaldo angliavandenius, riebalus, baltymus, gliukozę, dėl ko pasigamina daug energijos, mažėja cukraus bei cholesterolio kiekis.
Dėl pagerinto deguonies pasisavinimo gerėja bendra organizmo savijauta.
Mažina kraujo krešėjimą, kraujas tampa skystesnis, pagerėja mikrocirkuliacija organizme, mažėja audinių išemija ir hipoksija.
Išvystytos medicinos epochoje įprastiniai gydymo metodai ne visada yra efektyvūs ir nepavojingi, neapsaugo nuo galimų susirgimų, todėl vis daugiau žmonių domisi nepavojingomis ir efektyviomis medicinos gydymo priemonėmis, kurios stiprina organizmą natūraliai. Ozonoterapija suteikia daug vilčių ne tik įveikiant paprastas problemas, kurios vargina žmoniją, bet ir tokias pavojingas bei didžiausią mirtingumą sukeliančias ligas: vėžį, viruso imunodeficitą, širdies ir kraujagyslių. Ozonoterapija ateityje gali tapti kertiniu akmeniu sveikatos apsaugos sistemoje.
Daugiau informacijos galite rasti knygoje N. Altman „Deguonis pagal receptą“.
Vertimas: gyd. Roma Uogelienė